2012 m. kovo 13 d., antradienis

Pavasaris Pirėnuose

Kovas dar nespėjo įpusėti, o pavasario saulė jau atsigavus nuo per ne seniausiai atslūgusios "Sibiro šalčio bangos". Bent jau taip buvo ji masinio informavimo priemonių pavadinta ir apipilta iškalbingais reportažais iš pabalusios Ispanijos bei visos Europos, sukeldama lengvą šypsnį iš truputį šiauriau glūdinčių regionų atvykusių žmonių lūpose, "Sibiro šalčiu" linkusių labiau vadinti iki 40ties laipsnių žemiau nulio nukrentančias temperatūras,o ne vos tesiekiančias minus 14.
Bet seniai jau, rodos to bebūta.. Nes ant "Ispanijai tipiško" įkaitusio dangaus bespirganti popiečio saulė tiesiog įkyriai kvietė vėl išsitraukti žiemos miegu dar besnaudžiančius lengvus žygeivio apdarus ir traukti siaurais į viršūnes bevedančiais keliukais bundančios gamtos ieškot.
Po kojom šnarėjo sausi lapai, gelsva pernykštė žolė, vos girdėjosi kalnų upokšnių čiurlenimas, kai turėtų jie šiuo metų laiku grėsmingai ūžti, šniokšti gausingai maitinami sniego tirpsmo vandeniu... Tik kad šiemet beveik nesnigo. O lietaus jau seniai nebūta. Tad kelintas ruduo, kaip vis nepavyksta eit su čionykščiais vietinių grybų rinkimo paslapčių mokytis... Po trumpos žiemos staigiai ir nelaiku atlėkusi vasara, grasina, rodos, pavasarį iš mūsų atimti...
Bet dar kartą įkvėpę gryno kalnų oro, nužvelgę žalius (spygliuočiais padengtus, bet vis vien žalius) šlaitus ir tolumoje dunksančias, kad ir menkai, bet sniegu apglobtas smailias viršūnes, ryžomės negrįžti Pavasario kalnuos neradę!
Ir grįžom, ir juo dalintis su Jumis norim. Gražios atbundančios gamtos!


2012 m. kovo 4 d., sekmadienis

Užgavėnes Pirėnuose. Bielsa (Carnaval de Bielsa)

Nors Užgavėnių triukšmai, juokas ir muzika seniai jau pasiklydo tarp stačių uolų ir gylių tarpeklių (o gal dar vis beklaidžioja), įspūdžiai dar nespėjo išblėsti. Tad šiandie noriu papasakot apie jų šventimą Pirėnuose.
Vienas nuo kito atskirtuose, o kartais ir itin sudėtingai prieinamuose (ypatingai anksčiau), aukštuose slėniuose, tarp šlaitų ir viršūnių išsibarsčiusiuose kalnų kaimeliuose senosios Užgavėnių tradicijos išliko gyvos ir iki mūsų dienų.
Užgavėnėmis, sakoma, baigiasi žiemos viešpatija su šalčio, sniego bei tamsos jėgomis ir sveikinamas pavasaris, nešantis žemėn gyvybę ir vaisingumą. Tikima buvo, jog ilgoje žiemoje pasiklysta mirusieji ir Užgavėnės yra tas metas, kai galima jiems padėti atrasti kelią į Pomirtinę Karaliją, kad vėliau tosios sielos teiktų savo pagalbą ir globą ateinantiems metams, dovanodamos vaisingumą  žemei, gyvūnams ir žmogui. Tačiau šis perėjimas iš mirties (žiemos) į gyvybę (pavasarį) galimas tik tuomet, jei gyvieji peržengia šį slenkstį būdami švarūs - išsivalę nuo kalčių bei ydų. Tuo tikslu visos neigiamos savybės personifikuojamos ir perkeliamos į kokią nors mistinę būtybę, kuri vėlia būna teisiama, pripažįstama kaip visų negandų bei blogybių kaltininke,  pasmerkiama myriop ir sudeginama, taip kartu su savimi į kapą nusinešdama ir visas to kaimo žmonių kaltes. 

Bielsa.
Šiemet  nutarėme aplankyti Bielsą. Kaimelį, kasmet pritraukiantį gausybę lankytojų, panorusių išvysti ir sudalyvauti bene archajiškiausioje ir turtingiausioje personažais Pirėnų kalnuose Užgavėnių šventėje.
"Onso" - aragoniečių šnekta "meška" - laikomas Pirėnų totemu ir jėgos bei ištvermingumo simboliu. Sakydavo, kad jei šiomis naktimis ji išlenda iš urvo ir išvysta danguje švytinčia mėnulio pilnatį - apsigręžia ir grįžta atgal į savo urvą tolesniam žiemos miegui taip dar keturiasdešimčiai dienų atitolindama  išsiilgtojo pavasario atėjimą, o jei būna gūdi naktis pabudęs didžapėdis gyvūnas paankstina gamtos ciklus, nuo kurių gyvybiškai priklauso kaimo gyventojų likimai. Tad būtina figūra ir užgavėnių šventime, persirengėlių įkūnijama išsipaišius juodai veidus ir įsisukus į maiša, kimštą šiaudų bei geležinėm grandinėm, kontroliuojami tramdytojų, vadinamų "domador'ais"
"Domador'ai" taip, kaip ir senovėje iš tikrųjų piemenys, besigindami nuo šalčio, eina nugarą apsisiautę avies kailiais. Nešini vienoje rankoje pagaliais, kuriais daužo "onso'ui" per nugarą, kitąja įtempę raumenis įsikibę į geležinė grandinę vykdo savo pagrindinę užduotį- sutramdyti bei pažabot laukinį žvėrį.












  "Tranga"- mitinis personažas pusiau žmogus, pusiau ožys, vaisingumo ir vyriškumo simbolis. Kitų dar sakoma, jog iš tiesų vaizduojantis patį šėtoną. Bet kuriuo atveju, geriau pasitraukti jiems iš kelio ir iš akių, nes tikslas jų šioje šventėje gerai išgąsdinti, o gal net ir subaksnoti kuo daugiau žioplių.

Randame čia ir moterišką figūra. "Las madamas" - jaunos kaimo mergytes, apsirėdžiusios šviesiom suknėm, apsijuosusios margaspalvėm juostom bei apsisiautusios skarom, elegantiškomis šukuosenomis, dailiai padažytos bei pasidabinusios įvairiais papuošalais - tyrumo simboliai.
Ir galiausiai pats "Cornelio Zorrilla Carnaval" - šiaudinė lėlė, kurios pasmerkimu ir sudeginimu baigsis šių metų užgavėnių linksmybės.

2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

Kita Ispanija. Pirėnų kalnai

Šiandieną ir vėl, ir dar kartą bandžiau ieškoti "Ispanijos" virtualiajame pasaulyje. Ieškojau jos kalnų. Jos kultūros. Ieškojau Pirėnų... Ačiū Aukščiausiajai Visa Ko Priežasčiai bei Wikipedia'os kūrėjams! Nes kitaip veikiausiai ir toliau nieko nežinociau nei apie Pirėnus, nei kad Ispanijos žemelapy dominuojanti geltona spalva tai visgi NE dykumos!!.. Ir vistik, liūdna labai, kad informacijos internete lietuvių kalba apie Tolimąjį Pietų Kraštą, mūsuose dar Ispanija bevadinamą, itin negausu. O iš to, ka galima rasti susidaro įspūdis, jog tai tik Amžinos Vasaros, saulės, paplūdimių, palmių, paėjų (isp.:paella), matadorų, žaidžiančių su krauju pasruvusiomis akimis buliais, "siestu", "fiestu", bei braškėmis ir apelsinais aplipęs kraštas... saulėtoji Maljorka (esp.Mallorca), egzotiškieji Kanarai (esp.Islas Canarias), niekad nemieganti Ibiza, elegantiškoji Barselona (Barcelona), nuolat užsiemęs Madridas (Madrid) ir tautiečių lupų neretai minimos Valensija (Valencia) bei Alikantė (Alicante)... Gal ir nemažai.
Bet ne viskas.
Negana!
Tėra tai tik dažno kelionių organizatoriaus katalogo puslapiuose besipuikuojanti viena Ispanijos pusė.
Bet egzistuoja ir kita, daugelio dar visai nepažįstama, neatrasta ir neįsivaizduojama Ispanija! Žalia, kalnuota, romi bet kartu ir laukinė, siūlanti atilsi ne tik kūnui, bet ir sielai; ir ypač jai.
Noriu papasakot apie Ispaniją, esančią labai arti dangaus.
Siunčiu jums laiškus iš užburtosios, kupinos pasakų, raganų, legendų bei padavimų Ispanijos - iš jos aukstųjų Pirėnų Kalnų!

Un abrazo muy fuerte desde el Pirineo