Pavasaris Pirėnuose

Kovas dar nespėjo įpusėti, o pavasario saulė jau atsigavus nuo per ne seniausiai atslūgusios "Sibiro šalčio bangos". Bent jau taip buvo ji masinio informavimo priemonių pavadinta ir apipilta iškalbingais reportažais iš pabalusios Ispanijos bei visos Europos, sukeldama lengvą šypsnį iš truputį šiauriau glūdinčių regionų atvykusių žmonių lūpose, "Sibiro šalčiu" linkusių labiau vadinti iki 40ties laipsnių žemiau nulio nukrentančias temperatūras,o ne vos tesiekiančias minus 14.

Bet seniai jau, rodos to bebūta.. Nes ant "Ispanijai tipiško" įkaitusio dangaus bespirganti popiečio saulė tiesiog įkyriai kvietė vėl išsitraukti žiemos miegu dar besnaudžiančius lengvus žygeivio apdarus ir traukti siaurais į viršūnes bevedančiais keliukais bundančios gamtos ieškot.

Po kojom šnarėjo sausi lapai, gelsva pernykštė žolė, vos girdėjosi kalnų upokšnių čiurlenimas, kai turėtų jie šiuo metų laiku grėsmingai ūžti, šniokšti gausingai maitinami sniego tirpsmo vandeniu... Tik kad šiemet beveik nesnigo. O lietaus jau seniai nebūta. Tad kelintas ruduo, kaip vis nepavyksta eit su čionykščiais vietinių grybų rinkimo paslapčių mokytis... Po trumpos žiemos staigiai ir nelaiku atlėkusi vasara, grasina, rodos, pavasarį iš mūsų atimti...

Bet dar kartą įkvėpę gryno kalnų oro, nužvelgę žalius (spygliuočiais padengtus, bet vis vien žalius) šlaitus ir tolumoje dunksančias, kad ir menkai, bet sniegu apglobtas smailias viršūnes, ryžomės negrįžti Pavasario kalnuos neradę!

Ir grįžom, ir juo dalintis su Jumis norim. Gražios atbundančios gamtos!