Užgavėnes Pirėnuose. Bielsa (Carnaval de Bielsa)

Nors Užgavėnių triukšmai, juokas ir muzika seniai jau pasiklydo tarp stačių uolų ir gylių tarpeklių (o gal dar vis beklaidžioja), įspūdžiai dar nespėjo išblėsti. Tad šiandie noriu papasakot apie jų šventimą Pirėnuose.

Vienas nuo kito atskirtuose, o kartais ir itin sudėtingai prieinamuose (ypatingai anksčiau), aukštuose slėniuose, tarp šlaitų ir viršūnių išsibarsčiusiuose kalnų kaimeliuose senosios Užgavėnių tradicijos išliko gyvos ir iki mūsų dienų.

Užgavėnėmis, sakoma, baigiasi žiemos viešpatija su šalčio, sniego bei tamsos jėgomis ir sveikinamas pavasaris, nešantis žemėn gyvybę ir vaisingumą. Tikima buvo, jog ilgoje žiemoje pasiklysta mirusieji ir Užgavėnės yra tas metas, kai galima jiems padėti atrasti kelią į Pomirtinę Karaliją, kad vėliau tosios sielos teiktų savo pagalbą ir globą ateinantiems metams, dovanodamos vaisingumą  žemei, gyvūnams ir žmogui. Tačiau šis perėjimas iš mirties (žiemos) į gyvybę (pavasarį) galimas tik tuomet, jei gyvieji peržengia šį slenkstį būdami švarūs - išsivalę nuo kalčių bei ydų. Tuo tikslu visos neigiamos savybės personifikuojamos ir perkeliamos į kokią nors mistinę būtybę, kuri vėlia būna teisiama, pripažįstama kaip visų negandų bei blogybių kaltininke,  pasmerkiama myriop ir sudeginama, taip kartu su savimi į kapą nusinešdama ir visas to kaimo žmonių kaltes. 

Bielsa.

Šiemet  nutarėme aplankyti Bielsą. Kaimelį, kasmet pritraukiantį gausybę lankytojų, panorusių išvysti ir sudalyvauti bene archajiškiausioje ir turtingiausioje personažais Pirėnų kalnuose Užgavėnių šventėje.

"Onso" - aragoniečių šnekta "meška" - laikomas Pirėnų totemu ir jėgos bei ištvermingumo simboliu. Sakydavo, kad jei šiomis naktimis ji išlenda iš urvo ir išvysta danguje švytinčia mėnulio pilnatį - apsigręžia ir grįžta atgal į savo urvą tolesniam žiemos miegui taip dar keturiasdešimčiai dienų atitolindama  išsiilgtojo pavasario atėjimą, o jei būna gūdi naktis pabudęs didžapėdis gyvūnas paankstina gamtos ciklus, nuo kurių gyvybiškai priklauso kaimo gyventojų likimai. Tad būtina figūra ir užgavėnių šventime, persirengėlių įkūnijama išsipaišius juodai veidus ir įsisukus į maiša, kimštą šiaudų bei geležinėm grandinėm, kontroliuojami tramdytojų, vadinamų "domador'ais"
"Domador'ai" taip, kaip ir senovėje iš tikrųjų piemenys, besigindami nuo šalčio, eina nugarą apsisiautę avies kailiais. Nešini vienoje rankoje pagaliais, kuriais daužo "onso'ui" per nugarą, kitąja įtempę raumenis įsikibę į geležinė grandinę vykdo savo pagrindinę užduotį- sutramdyti bei pažabot laukinį žvėrį.

  "Tranga"- mitinis personažas pusiau žmogus, pusiau ožys, vaisingumo ir vyriškumo simbolis. Kitų dar sakoma, jog iš tiesų vaizduojantis patį šėtoną. Bet kuriuo atveju, geriau pasitraukti jiems iš kelio ir iš akių, nes tikslas jų šioje šventėje gerai išgąsdinti, o gal net ir subaksnoti kuo daugiau žioplių.

Randame čia ir moterišką figūra. "Las madamas" - jaunos kaimo mergytes, apsirėdžiusios šviesiom suknėm, apsijuosusios margaspalvėm juostom bei apsisiautusios skarom, elegantiškomis šukuosenomis, dailiai padažytos bei pasidabinusios įvairiais papuošalais - tyrumo simboliai.
Ir galiausiai pats "Cornelio Zorrilla Carnaval" - šiaudinė lėlė, kurios pasmerkimu ir sudeginimu baigsis šių metų užgavėnių linksmybės.